Kütahya
Turkijoje esu jau savaitę. Pastarosios mano dienos
Kütahyoj prasideda ankstyvu rytu ir padoriai vėlyvu vakaru, užsibaigiančiu
pasisėdėjimu pas kaimynes – kas mažesniuose Turkijos miestuose yra tapę tradicija.
Tad jei ne pas mus, mes pas svetingąsias turkes keliaujame į svečius atsigerti juodos arbatos
bei paskanauti turkiškų saldumynų – lokum. Moterys čia taip pat vadinamos
,,lokum’’. Man iki turkiškos moters dar trūksta kelių sočių vakarienių… Na bet kaimynės
tikrai stengiasi mane paversti turkiška lietuvaite, tad po mėnesio ar kelių,
pažiūrėsime, ar jų pastangos ir turkiški skanėstai gali virsti keliais papildomais
kilogramais.
P.S.
Gyenu Kütahyoje,
Turkijos pietvakariuose, viename vėsiausių šios šalies miestų. Panašu, kad šiame
Turkijos kampelyje, kuris žmonių skaičiumi prilygsta Klaipėdos ir Kauno
viduriui, europietis nėra dažnas reginys. Tad dėmesio ir smalsių žvilgsnių
sulauksi net nenorėdamas.
Mane galima aplankyti viename iš Atakent
rajono daugiabučių. 15min. kelio iki centro autobusu, 40min. iki universiteto
(8km už miesto). Ne pati idealiausia vieta kelionių laiko
atžvilgiu, bet čia tiesioginiai autobusai į centrą ir į universitetą kursuoja gan
dažnai, tad problemos kaip nebūta.
Sveiki atvykę! Hoş geldiniz!
Kol kas gyvename dviese
– aš ir vietinė turkaitė Meryem. Ji dirba
keramikos gamykloje, kur baltutėlės keramikos plytelės meistro rankų pagalba
tampa būsimu viešbučio eksponatu ar privataus užsakovo namų interjero detale. Turėjau
ir aš progą apsilankyti šioje keramikos gamykloje. Mano mėginimas piešti ant
keramikos plytelės baigėsi sulig nelygiu kontūro apvedimu. Paguodžiau save, kad
šiandien ne mano diena…
Dabar Turkijoj atostogų
metas. Mieste mažai studentų, dauguma išvykę į gimtuosius miestus (todėl tik po
savaitės ar dviejų pamatysiu trečiąją mūsų buto gyventoją, taip pat turkę, kurios
dar nepažįstu). Mokslai čia prasideda sausio 18d. Bet, kiek žinau, pirmąją
studijų savaitę mažai kas pasirodo paskaitose, tad, panašu, jog atostogausiu
dar dvi savaites.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą